skeliaudra

skeliáudra sf. (1) DŽ, NdŽ, OGLII269, Trg, Plk, Grk, Trk, Lnkv, Pnm 1. M, L atskilus dalis, atplaiša, skeveldra: Saugokias ka skeliáudra netektų į akį Skdv. Jį skeliáudros bus sužeidusios Erž. Skeliáudra akį išnešė Gs. Po karo visos sienos pilnos skeliáudrų buvo Sv. Pranaruotas medis, kad skeliaudros eina tašant J. Medį betašant ar beskelant skeliáudros atplyšta Šv. Kapoja kelmus, kad net skeliáudros laksto Skr. Sulaužė ledai valtį į skeliáudras Jrb. Akmuo į smulkias skeliáudras suskilo Rs. Kai davė akmenio skeliáudra galvon Vžns. Medžių šakos lūžta, skeliaudros krinta Vd. Kaulą sutrupino skeliáudrom Ut. | Rodėsi, širdis neišlaikys ir pliš į keletą skeliaudrų rš. Skeliaudrė̃lė, skeliaudrìkė NdŽ. ║ prk. ko nors nedidelis gabalas: Jūs žemė likus tik menka skeliaudra V.Kudir. ║ prk. atsiskyrusi nuo ko grupė, atskala: Begimstanti „Lietuvių draugija šelpti del karo nukentėjusiems“ skilo, atskilo nuo jos didoka skeliaudra rš. 2. atpjauta dalis, skiltis: Į skeliáudras obuolį pjausto ir valgo J. Suvalgiau skeliaudriùkę perrūgusio agurko, tai kokią nedėlę ramstė vidurius Gs.